Apie proto programas ir tai, kas mus įkalina

Apie meilę ir tikėjimą savimi.

Kažkada išmokau uždavinėti sau klausimus užuot klausinėjusi kitų apie save, savo gyvenimą ir pasirinkimus. Mokiausi atrasti ryšį su savimi, tarsi iš naujo pažinti, suvokti, kas man yra džiaugsmas, laimė, gėris, o kas primesta iš aplinkos, iš sociumo, iš kažkokių nuostatų ir kieno nors sukurtų taisyklių.

Visada atrodė, kad kažkas kitas geriau už mane žino, kaip geriau man maitintis, elgtis, ką geriau studijuoti, dirbti, kokiai moteriai “reikia” būti, kaip turėtų elgtis pavyzdingas žmogus ir t.t. Tiek daug teorijos ir informacijos įplaukė į mane, kad sunkiai beatskyriau, kas tikra, kas ne, atrodė, kad išplaukiau į vandenyną ir neberandu kranto į kurį norėčiau atplaukti. Nebeatrandu kranto, kuris būtų apie mane.

Teko nusinulinti. Kaip kažkada Vidugiris pasakė “kad suprastum, koks barščių skonis, turi pirmiausia iš jų išlipti”.

Atsitrauki, pasižiūri iš šono… Staiga pamatai, kad gyveni gyvenimą, kuriame arba nedalyvauji arba dalyvauji su kažkokiomis programomis, nebeįrašinėji naujų, o tiesiog groji pagal seną plokštelę ir vis kartoji kartoji įvykius, poelgius, nematai, negirdi, nesupranti, kad kol neišmoksi, tol į kitą klasę niekaip nepereisi.

Osho sako, kad galime atsižadėti pasaulio, tačiau liksime tokie patys. Atsižadėję pasaulio, sukursime naują pasaulį, bet jis bus toks pat, nes mūsų prote lieka seno pasaulio modelis. Reikia kalbėti apie pasaulio atsižadėjimą – turime atsižadėti seno proto, turime pradėti naujai mąstyti. Tą pasiekti padės meditacija.” 

Mes susikuriame iliuziją net ir apie meditaciją, kad jai būtina atitinkama sedėsena, mantra, objektas, vieta, ar dar kas nors. Gal iš tiesų nieko nereikia daryti? Gal didžiausias menas ir yra tiesiog būti, būti ir nieko nedaryti, jausti viską, kas vyksta aplink tą akimirką, kuri vienintelė tikra. Susilieti su ją, būti ja.


Kiek kartų pagavau save sakant ar darant kokį nors veiksmą, kuriam giliai širdyje aš nebepritariu. Klausiu savęs: kas tai? Senas įprotis, programa, kaukė, ego? Iškart stabdau tą veiksmą ar net tiesiog mintį ir apsuku viską kita linkme. Noriu kurti savo gyvenimą, savo mintis, savo pasaulį, tebūnie savo iliuziją. Bet tokią, kurioje man būtų beprotiškai gera gyventi, kur nebūtų ego paistalų, kaukių, netikrumo, o kur viskas būtų paremta vienu – meile ir tikėjimu aukštesne jėga. Pasitikėjimu ir atvirumu. Davimu ir atsidavimu.

Iškart jaučiu – tai mano kelias, tai mano tiesa.


“Mintis kuria, žodis veikia. Šitaip įvyksta veiksmas, už kurį atsakingas tas, kuris paleido mintį. Toliau atsakomybė tenka tą mintį žodžiu pavertusiam. Ji gula ant pečių tiems, kurie tą žodį veiksmais įgyvendino.”

Geriausia, ką gali duoti pasauliui – atrasti save, ramybę, galbūt pašaukimą ir galiausiai LAIMĘ. Lai būna palaiminti visi tie, kurie džiaugiasi, dalinasi laime, meile, lai aplink juos būna kuo daugiau žmonių ir visi jie tuo teužsikrečia. Nebus niekada visko pakankamai tol, kol neatrasi viso to lobio savo viduje.

“Sugebėjimas džiaugtis nepriklauso nuo turto ar pinigų. Džiaugtis gali mokėti tiek turtingas, tiek vargšas. Kiekvienam kiti dalykai teikia džiaugsmą. Kiekvienas kitaip jį išreiškia. Gal vienas džiaugiasi, kad išlošė kortomis, kitas – kad gavo duonos savo vaikams, trečias – kad jo mylimas žmogus pasveiko po sunkios ligos…Tačiau susiliejimo su gamta, o per ją – su savimi džiaugsmą gali patirti tik laisvas žmogus.”


Būkime laisvi. Būkime budrūs. Gyvenimas atneša labai daug pamokų, labai daug nuostabių patyrimų, ženklų, vedimo, tik būkim atviri tam, leiskim vykti, pasikliaukim, stebėkim ir nebijokime būti savimi ir gyventi taip, kaip norisi.

Kiekviename iš mūsų jau gyvena Meilė. Pašaukim, atgaivinkim ją.

-Ar išmokysi mane meilės?
-Mes jau pradėjome mokytis. Nejaugi to nepajutai
-Nežinau, mes juk dar nieko nedarėme.
-O ką tau atrodo reikia daryti? Tiesiog gyvenk, stebėk aplinką, savo reakcijas. Džiaukis tuo, ką matai aplinkui. Kiekviename gyvena Meilė, tačiau vieni pamiršo, kad ją turi, kiti užspaudė ją ambicijomis, treti išdavė melu, dar kiti jos atsisakė. Kiekvienam savas laikas ją susigrąžinti. Vieniems tai pavyksta lengviau, kitiems sunkiau, bet įmanoma visiems. Reikia tik prisipažinti: “Aš noriu mylėti!” ir daugiau to nebeslėpti.
-Kas tu, kuris tiek visko žinai?
-Esu žmogus, kuris neabejingas pasaulio likimui. Žmonės mėgsta titulais ir vardais uždengti tuštumą, spengiančią viduje. Neturiu jokių titulų. Man jų nereikia. Skambūs vardai ir etiketės reikalingi tik nesusipratusiems, tai yra tiems, kurie dar nesusigrąžino sugebėjimo mylėti. Tie, kuriems šis sugebėjimas grįžta, regi per visus žmogaus sukurtus vaidmenis ir titulus tai, koks jis yra iš tiesų, o ne kokiu jis save pateikia. Jie mato “būtybę”, kurią daug kas slepia, jie mato sielą. Tada jie ima kalbėtis su ja.

Uždegiau žvakę, uždegiau liepsną, rodos, ji tik čia išorėje, tik mano akyse, bet giliai viduje žinau – uždegiau aš meilės liepsną, liepsną viduje, susilieju aš su ja, einu į gyvenimą, jaučiu – viskas tik į gerą…….

būkim čia, būkim džiaugsmas, būkim sau, būkim jiems, būkim meile…