Kaip aš per 6 dienas išskridau į Aziją

Dalinuosi, nes manau, kad tai gali įkvėpti, padėti atrasti ir nudžiuginti bent vieną žmogų šioje žemėje.

Čia, bloge, bus keletas pamąstymų, kurie mane aplankė keliaujant Azijoje, kol pabaigsiu rašyti detalesnę knygelę apie kelionę.

Kelionė į Aziją padėjo man dar labiau atsiskleisti, įgyti drąsos, labiau girdėti intuiciją, tą vidinį balsą ir kliautis juo. Ši kelionė tarsi atrišo rankas ir leido suprasti labai daug dalykų, ne tik apie pasaulį, gyvenimą, žmones, bet svarbiausia – save. Supratau, kiek daug ribų mums uždeda “protas”, o tiksliau – mes patys.

Kelionei į Aziją nesiruošiau labai ilgai, o jei dar tiksliau… sugalvojau spontaniškai, o dar spontaniškiau nusipirkau bilietus (berods tą pačią dieną, kai sugalvojau), o po dar šešių dienų jau išskridau. Net vizos nespėjau pasidaryti, todėl teko darytis jau atskridus.

Bet apie tai ir yra gyvenimas – jei atėjo mintis, atėjo idėja – imk ir daryk, nelauk tol, kol ji nebeteks žavesio arba nebeteiks tiek džiaugsmo. Išgirdai vidinį balsą “daryk” tai ir KLAUSYK jo!

Žinot, aš vis knygelėje rašydavau savo svajones. Kartą atsiverčiau ir pagalvojau… kada čia jos pildytis pradės? o gal imt ir pradėt dabar po vieną įgyvendinti? buvo tame sąraše ir toks užrašiukas: išvažiuoti pakeliauti vienai. Šalia jo buvo dar vienas: pagyventi žiemą Azijoj, bent mėnesį.

Gal ir keista, bet sakau: gerai, atėjo laikas. Ačiū mano tėvams, iš kurių gavau didelį palaikymą ir pasitikėjimą.

Nuo tos dienos praėjus savaitei aš jau buvau Azijoje, kažkur toli, kažkur po Palme, Koh Lantos saloje.

Šiandien noriu pasidalinti vienu dalyku, kuriuo įsitikinu kaskart. Yra toks, sakykim, apčiuopiamas ir neapčiuopiamas dalykas kaip Laimė. Ją visi suprantam skirtingai, bet realiai visi mes sąmoningai ar nesąmoningai siekiame gyvenime vieno – būti laimingais. Ar tai siekiame darbais, karjera, namais, šeima, religija, automobiliais, kelionėmis, kitais žmonėmis, savanoryste, nesvarbu, koks bebūtų jūsų kelias – jūs siekiate, norite būti laimingais. Jei galvojate kitaip – džiugu. Turėti savo nuomonę tikrai reikia ir sutinku, jei galvojate kitaip. Čia išdėstysiu savo mintis, pamąstymus ir supratimus, kurie atėjo per nors ir nelabai ilgą, tačiau manau prasmingą gyvenimą, per jogą, meditaciją, keliones, darbą su žmonėmis, santykius, šeimą, savęs tyrinėjimą, savanorystę ir pan. Mano supratimu, laimė tupi pasislėpusi giliai mumyse. Jos ieškoti galite visuose pasaulio kraštuose, visuose žmonėse, veiklose ir t.t., bet tai bus LAIKINA. Mes turime atrasti tą laimę savyje, o tada, mielieji, nebesvarbu, kur tu, su kuo tu, kiek turi, kiek neturi, šalta ar šilta…

Tu žinai vieną – tu esi laimingas žmogus, tavo laimė priklauso nuo tavęs, tavo požiūrio ir pastangų atrasti tą laimę visuose dalykuose, bet pirmiausia – savyje. Dar galima pasakyti, kad čia tarsi dieviškumo atradimas savyje, kur bebūtum – tu su juo. Ir netgi, jei stengiesi suprasti ir pamatyti, kad kiekviename dalyke, žmoguje, net gamtoje yra dalelė Dievo – viskas tarsi keičiasi, tu kitaip nori elgtis, kitaip suprasti.

O kaip su vienatve? Kaip ta laimė būnant vienumoje? Turiu paminėti, kad dar prieš porą metų nemokėjau būti viena, nuolat ieškojau pašnekovų, veiklų, na žodžiu – tiesiog būti vienai parą, dvi – atrodė neįmanoma. Kai nusipirkau bilietus, galvojau gerai, Lile, tu kaip ir išmokai būti viena, bet… tokiam laiko tarpui ir taip toli? Be nei vieno artimo žmogaus? Turiu pripažinti, buvau sudvejojusi savo galimybėmis. Galvojau nemenkai teks plėsti komforto zoną, patiriant diskomfortą, nes tokiam iššūkiui dar nebuvau pasiryžus niekada. Gal kitiems čia pasirodys anaiptol ne iššūkis, bet iš seniau mane pažįstantiems bus aišku, kad tai didelis žingsnis. Kodėl? Nes visą laiką atsiduodama žmonėms, jausdavau, kad viską darau tik dėl kitų ir esu išties prisirišusi prie šeimos, prie draugų, prie visų artimų žmonių. Netgi prie tam tikrų savo rutinų, veiklų, ritualų, vietų.

Atsimenu, prieš daugiau nei metus, vieną žiemos dieną, kai visko daug susikaupė, sugalvojau išvykti viena prie jūros. Užsirezervavau viešbučio kambarį prie pat jūros ir rytą atsikėlusi išvykau. Mano draugė Aušra, su kuria kalbėjaus telefonu važiuodama link jūros, tiesiog nepatikėjo, ji mane kamantinėjo, su kuo gi aš važiuoju, kodėl nepasakau? Kamantinėjo tol, kol įtikinau, jog važiuoju viena. Tai reiškia, kad tikrai nesu vienišė ir niekada nemokėjau būti viena. Ta kelionė prie jūros tada man daug parodė. Parodė, kiek daug reiškia duoti laiko sau, vienai, be telefono, be nuolatinių plepalų, be galvos ūžimo. Iš tikrųjų pajutau, ką reiškia TYLA. Parodė ir tai, kad aš nelabai ir moku ilgai būti viena. Parodė dar ir tai, kad kas benutinka – įdomaus, linksmo, liūdno, keisto ir t.t., iškart atsiranda noras ir įportis dalintis, pasakoti, parašyti, fotografuoti.  Viskuo viskuo dalintis. Bandžiau susilaikyti ir viską įprasminti tyla, buvimu, žvilgsniu, ramybe.

Padariau išvadą – turi būti balansas. Nes vis tik šiame gyvenime mane visur lydi žodžiai (kaip sakau -mano credo)  – happiness is only real when shared.

Bet turi turėti tą „happiness“, kad galėtum dalintis. Ją sugeneruoti galime kiekvienas savaip. Norėjau tik porą sakinių apie laimę parašyti, bet, matot – neišsemiama tema. Manau, kad apie ją niekada nebus nustota rašyti knygų, straipsnių ir t.t., nes kaip jau minėjau, manau, kad visi mes to siekiame, net nesuprasdami. Bet ieškokime tos laimės ne kituose žmonėse, darbuose, veiklose, šalyse, bet savyje, kai atrasime ją savyje, žinot, ir kitam žmogui bus daug paprasčiau su jumis.

Nes jūs nesusikelsite bereikalingų lūkesčių tikėdamiesi, kad būtent šis žmogus atsakingas už jūsų laimę ir staiga ims ir su burtų lazdele padarys jus laimingu žmogumi. Ne, bus daug paprasčiau ir tikriau, jei jūs tiesiog imsite ir priimsite sprendimą būti laimingais.

O kai priimsite sprendimą būti laimingais, tada jau beliks tik mėgautis, stebėti, dalintis ir gyventi! O kai Jūsų paklaus, koks tas receptas? Jūs tiesiog nežinosite, ką atsakyti, nes receptas labai paprastas – tiesiog džiaugtis tuo, kas tau duota. Mylėti tuos, kurie tau atsiųsti, bet ne tik tavo draugai, artimieji ir kiti, kurie tave mėgsta, bet ir tuos, kurie nėra tavo draugai, mėgstantys tave ar padedantys tau. Juk jie gali būti atsiųsti ir kaip mokytojai ir kaip kelrodės žvaigždės. O gal tiesiog turi suprasti, kad meilė gydo, tai jei nelinki niekam blogo, tai tavo meilė gali išgydyti ir tą, kurį kadaise laikei savo priešu.

Kartą manęs viena moteris jogoj klausia: ką daryti, jei mane labai erzina vienokie ar kitokie žmogaus poelgiai? Kaip man tam žmogui paaiškinti, kad jis blogai daro? Čia šitas klausimas iš tikrųjų skambėjo ne vieną kartą, bet aš vis kitaip į jį atsakydavau, nes taip jau yra, kad patirtis, mintys, perskaitytos knygos ir suvokimai keičiasi kasdien… Atsakyčiau taip: žmonės, kurie tave erzina, situacijos, kurios tave erzina yra apie tave. Tai nėra “jų reikalas”, čia yra TAVO REIKALAS. Jei tavyje kažkoks kito žmogaus poelgis sukelia tam tikras reakcijas, tai vadinasi – turi su kuo dirbti 🙂 Gali tik padėkoti tam žmogui, kad parodė tau tavo savybes ir vietas, kurias reikia taisyti.

Kai nustoji kaltinti kitus žmones, atsiranda labai geras jausmas, nes nelieka pykčio, erzulio, kaltinimo. Daug lengviau yra pakeisti save arba savo požiūrį, reakcijas negu kitus žmones ar pasaulį. Prisiimu atsakomybę pats už save ir savo gyvenimą.

 

Tiek trumpai apie mano spontanišką sprendimą ir laimės gabalėlį viduje.

Lilė iš Rojaus Daržo.

 

Įsigyk

Įsigyk "Emocijos tavo lėkštėje" knygą jau dabar!

Įsigyti dabar