Nebėkime nuo savęs, bėkime į save. Atsiliepimai iš Balio salos Nr. 1

Mano kelionės atsiliepimai iš Balio salos Antra dalis


Labas, mano skanūs Rojaus Daržo skaitytojai ir lankytojai!

Pabandysiu per keletą įrašų papasakoti apie kelionę į Balį ir šiaip kaip gimė visos tos kelionės vienumoje. Taip pat kituose įrašuose stengsiuosi sudėti kuo daugiau naudingos informacijos, norintiems keliauti į Balį, gal net keletą kontaktų, kur kreiptis dėl tam tikrų dalykų, nes gavau nemažai Jūsų klausimų.

Tai va, pradedant tuo to, kad keliauju viena, tai manęs nemažai kas paklausia ar tikrai aš viena? Ir kaip taip man išeina? Tai žinokite, kad aš ne vienintelė tokia, keliaujanti viena, čia tokių labai daug, bet kalbant asmeniškai apie mane, tai man vis dar pačiai keista, kad aš sugebu keliauti ir išbūti tiek laiko viena, nebesijaučiu nepatogiai užkalbindama kitą žmogų, nesijaučiu nepatogiai paprašydama pasaugoti mano daiktus, nebijau viena eksperimentuoti, nuklysti nuo kelio, ieškoti įdomių vietų ir potyrių. Nebijau, kai reikia pastovėti už save, ko nors išsireikalauti ir nepasimetu netikėtose situacijose, na pavyzdžiui, kai pameti motorolerio raktą, o esi kažkur toli nuo namų. Kartais, kai jaučiu, kad gal ir rizikuoju darydama ka nors, visada pagalvoju, kad atsiduodu į aukštesnes jėgas ir jei mano ketinimai geri, dori, vadinasi – man pasiseks. O jei ne – gausiu tikrai gerų pamokų.

P.s. “Nebijau pastovėti už save, ko nors išsireikalauti” – taip būna tik tada, kai esu viena. Kai šalia vyras, aš nebemoku nei pastovėti už save, nei reikalauti. Viską perleidžiu tam, kuriam pagal prigimtį priklauso kovoti :))

Minėjau, kad man pačiai keista, kad išmokau būti viena. Gal todėl, kad aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris mėgsta būti vienas. Visi mano draugai patvirtintų, kad aš esu iš tų, kuriems būtinas bendravimas, kuris užsičiaupia tik tada, kai užmiega ir šiaip, visada apsuptas žmonių.

Kartais galvoju, kad noras būti nuolat tarp žmonių, veiksmo, veiklų, užsiėmimų ir t.t. yra bandymas pabėgti nuo savęs, nuo savo problemų, nuo kai kurių dalykų, kuriems jau seniai laikas „išlįsti“, bet vis dar nenorime to girdėti, matyti, o dar tiksliau – dirbti su tuo. Nes tai nei malonu, nei patogu. Bet jei atėjo laikas „nubusti“, kito varianto nėra.

Grįžtant prie kelionių, tai pirmoji mano kelionė su savimi buvo, kai visko daug susikaupė ir nutariau „pailsėti nuo pasaulio“ ir tiesiog parai laiko išlėkti prie jūros viena. Dar dabar atsimenu per www.booking.com (per čia visada ieškausi, kur laikinai apsistoti) užsirezervavau kambarį, netoli jūros ir tiesiog pasileidau į kelionę. Sėdau į automobilį, įsidėjau kelis daiktus, bėgimo batelius, kelis šiltesnius drabužius (nes jei gerai prisimenu buvo šaltokas ruduo) ir tiesiog išvykau. Tada atsimenu, kad kam bepasakiau, tai arba nepatikėjo (sakė važiuoju į slaptą pasimatymą), arba tiesiog klausinėjo, kas atsitiko, kas įvyko ir t.t.?

Keista, juk visiškai normalu, kad žmogus turi mokėti būti su savimi, jam turi būti patogus laikas su savimi ir savyje. Tada daug vaikščiojau, mąsčiau, stengiausi maksimaliai atsiriboti nuo telefono, buvau prie jūros, kvėpavau, sėdėjau, vėl vaikščiojau ir taip visą dieną. Nepasakyčiau, kad man buvo lengva. Kai tik ką nors faino pagalvodavau, iškart norėjosi skambinti ar rašyti artimiems žmonėms. Vos tik nufotografuodavau gražų vaizdą, norėdavau iškart siųsti. Atrodo, supratau, kad kai tik kas nors nuostabaus įvyksta aplink – noriu dalintis. Susigalvojau keletą praktikų.

Tą kartą bandžiau labiau pažinti save, ant lapo rašiausi savo savybes: geras ir blogas. Galvojau, kokią aš save matau, ir kokią mane mato kiti? Ar aš išsipinduoliuoju tai, kokia esu viduje? Kokios mano savybės man trukdo daryti, tai ką noriu? Kurios yra mano stipriosios ir man padeda?

Labai įdomu. Tada atsimenu pagal vieną metodiką apklausiau artimiausius žmones tam tikros info apie save, tiesiog paprašydama, kad atsakytų į keletą klausimų ir per daug nesigilintų. Buvo įdomu išgirsti ir paanalizuoti informaciją, paskui supratau, kad tai davė daugiau savęs pažinimo, supratimo kaip aš „veikiu“ savyje ir išorėje. Gavau ir kritikos, kad, mat, per daug kapstausi, kad man važiuoja stogelis ir t.t. Koks skirtumas, ką galvoja kiti, jei pati jaučiu, kad man yra gerai. Nebūtinai visiems turi būti gerai.

Tada prasidėjo mano gan dažni tiesiog išėjimai į mišką, gamtą vienumoje. Atsirado poreikis pabūti su savim, nes supratau, kad tai man duoda suvokimus, neleidžia pasinerti į ta rutiną, lekiantį traukinį ir nebesupratimą kelintadienis, kas įvyko, kodėl įvyko ir ką galėčiau padaryti geriau.

Tik atradus tą laiką su savimi supratau, kaip svarbu ir kaip reikalinga būnant daug tarp žmonių, paskui atitinkamai skirti laiko sau. Atsirado natūralus to poreikis, toks pats kaip išsivalyti dantis.

Vėliau sekė mano antroji nuostabi kelionė į Tailandą. Ji atsirado iš dalies dėl to, kad vienu metu dariau daug dalykų, nebemokėjau atsirinkti ir tarsi norėjau visko, bet realiai negalėjau padaryti sprendimų, kažko atsisakyti, kažką keisti, kažką paleisti, nors jaučiau, kad REIKIA. Tada mano sprendimas buvo stačiokiškas, ekspromtu ir visiškai be plano. Nusipirkau bilietus (namuose gavau šiokį tokį palaiminimą) ir po šešių dienų išskridau į Aziją. Pirmą kartą savo gyvenime viena ir tokiam laiko tarpui, ir dar į tokį visiškai nepažintą pasaulio kampelį.

Pradžioj kelias dienas buvau euforijoj, paskui tris dienas negalėjau miegoti, pradėjau bijoti ir mąstyti, kaip kas bus. Vizualizavau save, išlipusią iš lėktuvo, stovinčią vidury niekur, nieko nepažįstančią, nežinančią kur eiti, ką daryti ir kaip čia viskas „veikia“. Tada pradėjau galvoti, kad kaip tik bus švenčių periodas (Kūčios, Kalėdos, Nauji metai), tai šventės, kurios man svarbiausios metuose, nes dievinu laiką su šeima, buvimą kartu, visas tas periodas toks stebuklingas. Iššaukiau savyje liūdesį ir nerimą bei abejones. Na, žodžiu, turbūt normalu, bet pradėjo kilti įvairiausios mintys, kurios atrodė tuoj prives prie to, kad atsisakysiu kelionės. Dabar prisimenu, viena draugė sako: Lile, tu džiaukis, pagalvok, tu turėsi tiek daug laiko pabūti su savimi, viena, tu turi galimybę išvažiuoti, pakeliauti, daryti ką nori, ar įsivaizduoji kaip tai nerealu? Kiek žmonių apie tai svajoja?

Kaip šaltu vandeniu apipilta supratau, kad jei nevertinsiu to, ką turiu, kokias galimybes man siunčia gyvenimas – viską prarasiu. Čia tiesiog reikia įveikti savo baimę, po kuria slepiasi gilus sielos vandenynas, daug neatrastų ir nepažintų dalykų. O tada patiri tiek daug džiaugsmo, wow.

Šiaip ne taip leidausi į kelionę, tai būtent Tailande ir Malaizijoje, kai keliavau, supratau, jog jei esi toks žmogus (linkęs bendrauti, dalintis, kalbėtis ir t.t.), tai visada, kur bebūtum atsiras tokų, kurie norės kartu pabūti, pasijuokti, pasišnekėti. Tą kartą praktiškai labai mažai buvau viena, daug laiko praleidau su skirtingais žmonėmis, bet vis tik kelionė padarė savo: jaučiau, kad daug kas pasikeitė po jos, ir tai patvirtino aplinkiniai bei mano sprendimai. Penkios savaitės praėjo labai greitai, nespėjau pastebėti, kai jau sėdėjau Bangkoke, oro uoste ir riaušiausi skrydžiui į Lietuvą, galvoju, oho…atrodo juk, kad ką tik pradėjau savo kelionę… Buvau pradėjusi rašyti knygą apie kelionę Tailande, nes įvyko labai daug visokių įvykių, kurie vis dar išlikę mano atmintyje, bet sustojau.

Vienas iš idomesnių buvo toks, kad Naujuosius metus švenčiau pas Malaizijos miesto, Johor, princą namuose. Kaip ir kosmosas, bet kaip ir realybė. Turėjau tokią galimybę pamatyti princišką gyvenimėlį. Nu ir ką, nepasakyčiau, kad sužavėjo, nes turbūt aš tiesiog toks žmogus, manęs visi tie karališki dalykai netraukia ir nežavi. Man tai susiję su materialumu, dažnai užgožiančiu vidinius dalykus. Tikrai nebūtinai, bet kaip taisyklė dažnai turtingiausi žmonės, pasiekę karjeros aukštumas, uždirbę milijonus ir būna tie, kurie paskui išvažiuoja į kokius kalnus, ašramus ar pas šamanus, jogus ieškoti prasmės, laimės, vidinės ramybės ir t.t. 🙂  O paskui parašo knygas 🙂 Ir vis dėlto, manau, kad galima suderinti abudu dalykus. 

Paskutinė kelionė, kuri dabar jau baiginėjasi – Balis. Čia buvo tiesiog dovana sau. Per gimtadienį vietoj dar vienų naujų batų poros, tiesiog nusipirkau bilietus į išsvajotą ir jau tiek girtą Balį. Man jau seniai knietėjo, kas gi ten tokio, kad tie, kurie mane pažįsta, labai rekomenduoja. Leidausi pažinti Balio, ir dar labiau savęs. Apie tai kituose įrašuose…

Tai šio straipsinio moralas galėtų būti toks: nebėkite nuo savęs, bėkite į save.

Nebijokite dėti to mažo žingsnelio, kuris nežinia, kur nuves. Gal labai toli, o gal ir čia pat, bet žingsnelis pirmyn yra ne atgal.

O jei Jums atrodo, kad nusišneku arba nematote prasmės, tai tiesiog linkiu išmokti priimti žmones tokius, kokie jie yra, neteisiant ir nekritikuojant, o tiesiog suprantant, kad visi mes skirtingi, su skirtingomis užduotimis ir pasauliais. Tiesiog imkite ir neskaitykite! 😀

Gražios dienos, skanaus maisto ir tikros akimirkos pajautimo! <3

Įsigyk

Įsigyk "Emocijos tavo lėkštėje" knygą jau dabar!

Įsigyti dabar