Šitas pasaulis ne ta vieta, kur reikia tiesiog prabūti.

Kai pastangos neatneša rezultatų, būtinai reikia peržiūrėti savo veiksmus. Mes esame įpareigoti dirbti, dirbti ties savo užduotimi, išeiti iš vergovės rato ir ištaisyti klaidas, kurias padarėme praeityje.

Paklauskime savęs: ar aš kenčiu?

Šitas pasaulis ne ta vieta, kur reikia tiesiog prabūti. Ir tai akivaizdu. Bet mes nenorim “dirbti”, tik ieškom malonumų, patogumų, palankių situacijų ir labiausiai vengiam kančios, bet nieko nedarom, kad ta kančia nebebūtų kančia. Mums nepatinka situacija tai tiesiog išeiname iš jos, nepatinka žmogus – paliekame jį arba nebendraujame, atsiribojame, o kartais ir apkalbame.

Kai nepatinka darbas – kenčiam, bet nieko nekeičiam. Nepatinka klimatas – kenčiam, nes galvojam, kad negali būti kitaip. Kai jaučiame pinigų nepriteklių – vėl kenčiame, galbūt kaltiname aplinkybes, valdžią, tada pavydime vieni kitiems ir galiausiai nebesuprantame savęs, bet taip ir neieškom, nesikapstom…

Kažkur girdėjau istoriją apie kančią ir cukrų, kuri man labai įsiminė.

Jei Jums reiktų suvalgyti 20 g gryno cukraus, t.y. apie penkis šaukštelius, tiesiog imti ir sukramsnoti, ar būtų skanu? Turbūt daugeliui tai būtų ne tik neskanu, bet ir nemalonu burnoje ir galima išsireikšti, jog tai būtų tiesiog kančia.

Bet pažiūrėkime iš kitos pusės: kai tą “kančią” įsukame tarp kitų dalykėlių, gėlyčių, malonumų – ji pasidaro nebe tokia jau ir kančia. Pavyzdžiui, kai valgome tortą, sausainius, šokoladą – ten juk tas pats 20 g. ir daugiau cukraus, bet jau užkamšyta, paslėpta. Ir štai mes jau galime valgyti su malonumu, netgi mėgautis lyg niekur nieko, bet realiai “kančia” niekur nedingsta – cukrus patenka į mus ir “dirba” savo darbus. Kančia niekur nedingsta, ji toliau griaužia iš vidaus tik yra apkamšyta gėlytėmis. Ir vėl kartoju…ji niekur nedingsta – anksčiau ar vėliau ji išlįs.

Tai galvoju, kas geriau? Gal vis tik “pradirbti” situacijas, skaudulius, nepatogumus, išmokti kažką ir toliau keliauti? Gal tada mažiau kaltintume vieni kitus? O gal geriau tiesiog užsimerkti ir toliau mėgautis “gėlytėmis”?

 

Ar aš žinau, kas mane daro laimingu?

Mes tingim gilintis. Kartais mes net nepažįstam savęs, nepažįstam savo savybių, ydų, grožio, stipriųjų ir silpnųjų pusių… Ar galėtume skirti laiko, kad labiau pažintume save? Juk kai pažinsime save, nebereikės klausinėti kitų, nereikės skaityti knygų “kaip būti laimingu”… Jūs pats žinosite, kas Jus daro laimingais ir ką turite daryti, kad viduje nedingtų tas laimės jausmas.

O dar kartais nesąmoningai sakom, kad esame užtikrinti dėl kito žmogaus… niekuo mes neužtikrinti, nes viskas per daug greitai kinta, leidžiasi ir kyla, tamsėja ir šviesėja, mes kiekvieną dieną vis kitokie, mūsų vakarykštės patirtys mus keičia jau šiandien. Viskas kitaip, kitokia gamta, kitoks dangus, žmonės, kitaip jaučiame, patiriame kitokias emocijas, sprendžiame kitokias situacijas, net atsibundame šalia mylimojo, kuris irgi išgyvena “kitokiškumą”.

Žmogus yra visada kitime. Tuo kas esi dabar, yra laikina, kaip ir tai koks tu buvai anksčiau. Vienintelis nekintantis dalykas yra kitimas. Daniel Gilbert.

O kaip sunku neprisirišti… juk mes dažniausiai “pasigaunam” kokią nors savo laimės akimirką, emociją, santykį su žmogum ir tarsi nebegalim, nebegalim to paleisti. Tada norime, kad tai kartotųsi, norime tai pasisavinti, užtikrinti, kad taip bus visada. Mums tai sukelia saugumo ir patogumo pojūtį. Bet ar tai tikra? Ar tai tikra, ar tai iliuzija? Jei tikime, kad viskas kiekvieną sekundę kinta, tada tai iliuzija…

Aš vis mokausi nesitikėti, neprisirišti, nesukelti sau bereikalingų lūkesčių ir nesivadovauti sukurtomis proto iliuzijomis. Kaskart sunku, sunku pačiai susidurti su savo emocijomis, su kartais sunkiai suvaldomomis mintimis, neteisingais sprendimais… Sunku savęs nekritikuoti, nebausti, lygiai taip pat kaip ir sunku nekritikuoti kitų. Bet kaip gera, kaip gera, kai išgirsti vidinį balsą,  kuris sako: sustok, palauk – čia nėra tikra, neskubėk, nesielk vienaip ar kitaip, nes tai tik proto sukurtos ribos, nuostatos, seniausiai įskiepytos “tiesos”, pagal kurias vertinam, kritikuojam, teisiam, pykstam… o kaip sunku mintyse padėkoti žmogui, kuris tave skaudina, kuris elgiasi su tavimi TAU “nepatogiu” būdu. Bet jei pažiūrėtume į tai per kitą prizmę, tai būtent tas žmogus mus ir moko, moko svarbiausių pamokų, kurias galbūt sunku įvaldyti šiuo gyvenimo etapu, bet turime branginti ir būti dėkingi už tai, nes tik tokiu būdu mes tobulėjam, augam, vystomės kaip asmenybes, kaip sielos.

“Ačiū, aš linkiu Tau laimės.”

Ir jei tik pavyksta “susitarti” su protu, pasielgti pagal širdį… koks ateina džiaugsmas, kartais net per ašaras…ateina suvokimai. Tu suvoki kokia meilė auga viduje, nepriklausomai nuo to, ar tave moko per džiaugsmą, ar per skausmą.

Ar gali būti, kad visi atsakymai yra mumyse?

Prisiimkime atsakomybę už savo gyvenimus, už savo veiksmus, už savo kiekvieną mielą ir nemielą dieną. Nebeieškokime kaltų, neieškokime problemų aplinkoje. Visi atsakymai mumyse. Atsisukime į save, pažiūrėkime, kas gi ten viduje, kas pas mane, bet ne pas ją ir ne pas jį – nebadykime pirštais, geriau klauskim savęs: kas pas mane yra tokio, kad tai pykdo, erzina, skaudina mane? Ką aš darau ne taip, kur sureikšminu, kur persūdau, o kur gal kaip tik esu aklas ir nepastebiu? Gal mano kritika viskam yra susijusi su tiesiog savęs nepriėmimu ir ne meile sau?

Visa tai per tam tikrą laiką praskriejo pro mano gyvenimo etapus ir dabar suprantu, kad tik aš pati galiu keisti savo gyvenimą, tik aš pati galiu rinktis kaip reaguoti, kaip pasielgti ir kaip toliau dėlioti paveikslą… O čia atsiranda noras pažinti, sužinoti, atrasti, pasigilinti… Vau, koks čia gylis, kiek čia visko daug. Kaip įdomu! Tada supranti, kad dėkingumas tik auga. Ačiū, kad galėjau tai atrasti, pradėjau tai suprasti ir dėkoti… ir čia tik kelionės pradžia… Ačiū, kad mane mokote. Kiekvienas iš Jūsų sutiktas mano gyvenime esate mokytojas.

Branginkite sekundę, save, visus aplinkui esančius žmones, kiekvieną atsiųstą situaciją ir galimybę, nes… viskas vyksta ne veltui, tik atsimerkime. Laiko nėra tiek jau daug, tad paskubėkime atsimerkti.
❤️

Mūsų laimės šaltinis – kuo geriau išmokti dalytis. Turėti taip lyg neturėtume, daryti viską, kas priklauso nuo mūsų ir paleisti tai, kas nepriklauso. Aplink yra žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos, palaikymo. Nepraeikime pro šalį, nes mums svarbu dalytis. Kuo geriau išmoksime palaikyti vieni kitus, tuo labiau atversime širdis. Mums reikia kito žmogaus, nes išganymas ateina per kitus žmones, dažniausiai per nepatogius. Ir neužmirškime dėkoti už kiekvieną išbandymą, už kiekvieną PASLĖPTĄ galimybę.” [A.Toliatas]

 

Įsigyk

Įsigyk "Emocijos tavo lėkštėje" knygą jau dabar!

Įsigyti dabar